Karvių Mastitas: Priežastys, Simptomai, Gydymas ir Prevencija

Mastitas – tai pieno liaukos uždegimas, dažniausiai bakterinės kilmės, bet fizikiniai faktoriai (mechaninės traumos, aplinkos sąlygos) taip pat gali daryti įtaką uždegimo vystymuisi. Bakterijos patenka per spenio kanalą į tešmenį, išskiria pieną gaminančius audinius pažeidžiančius toksinus, sukelia uždegimą, dėl ko sumažėja pieno produkcija ir prastėja jo kokybė. Karvių mastitas gali būti nustatomas visose laktacijos stadijose, įskaitant ir užtrūkinimo periodą, bet dažniausiai pasireiškia šviežiapienėms ir vėlyvos laktacijos karvėms. Nors šios ligos profilaktikai skiriama daug dėmesio, ji vis tik išlieka pagrindine ekonominių nuostolių priežastimi ūkiuose

Dažniausiai mastitas karvėms atsiranda dėl prastų aplinkos sąlygų, paties gyvulio sveikatos problemų ar bandos valdymo trūkumų. Reikėtų atkreipti dėmesį į melžimo įrangos ir gyvulių laikymo higieną, racionų visavertiškumą, ginekologines ligas, traumas ir kitus veiksnius. Todėl efektyvi mastito prevencijos ir kontrolės strategija turėtų apimti ne tik ligos gydymą, bet ir viso ūkio valdymą.

Pieno liaukos uždegimas būna klinikinis (pastebimas) ir subklinikinis (slaptas).

Klinikinis mastitas

Pirmieji simptomai klinikinės ligos formos pasireiškime yra pažeisto tešmens ketvirčio ar kelių ketvirčių spenių sustorėjimas ir pailgėjimas. Aplink pažeistą ketvirtį skraido musės, sukelia dirginimą, dėl kurio karvės dažnai spiria į tešmenį. Klinikinį susirgimą galima įtarti iš pakitusios tešmens temperatūros. Pažeistas tešmens ketvirtis patinsta, parausta, būna skausmingas. Karvės mažiau juda, atrodo lyg stengtųsi atsargiau vaikščioti, kad būtų kuo mažiau dirginamas tešmuo. Dėl to vystosi pėdos sąnarių ištempimai, gyvuliai pradeda šlubuoti. Sergančios karvės atrodo pavargusios, liesėja, pakyla kūno temperatūra, gali net abortuoti.

Sergant klinikiniu mastitu, numelžus pirmąsias pieno čiurkšles į indą (įprastai naudojami specialios paskirties indai), matosi gleivės, krešuliai, dribsniai, piene gali būti matomi kraujo pėdsakai. Pakinta ir pieno spalva. Tiriant pieno mėginius laboratoriniais metodais nustatomi dideli somatinių ląstelių kiekiai, pakitusios pagrindinių pieno sudedamųjų dalių koncentracijos, pasikeičia pieno elektrinis laidumas ir kt.

Jei matomi tik uždegimui būdingi pokyčiai piene – klinikinis karvių mastitas apibūdinamas kaip lengvos formos. Pasireiškus ir kitiems simptomams – priklausomai nuo jų sunkumo, klinikinis mastitas gali būti apibūdintas kaip vidutinės ar sunkios formos.

Subklinikinis mastitas

Subklinikiniu mastitu apibūdinamas tešmens uždegimas, kuomet vertinant vizualiai pienas atrodo įprastos konsistencijos ir spalvos, nėra sergančiam gyvuliui būdingų tešmens ar kitų požymių, o uždegimą nustatome tik iš pieno sudėties pokyčių. Norint išsiaiškinti slaptąjį mastitą, melžiamas karves reikėtų tikrinti bent vieną kartą per mėnesį, likus 10 – 14 d. iki užtrūkinimo ir po apsiveršiavimo praėjus 8 – 10 d. Užtrūkinimo laikotarpiu reikėtų stebėti karvių tešmens ir bendrą sveikatos būklę.

Padidėjęs somatinių ląstelių skaičius, pakitęs pieno elektrinis laidumas, sumažėjusi laktozės koncentracija – pagrindiniai pieno rodikliai subklinikinių mastitų diagnostikai. Pieno sudėties ir kiekio pokyčių stebėjimas gali padėti efektyviai ir greitai nustatyti mastitu sergančias karves. Pagrindinių sudedamųjų dalių kiekis piene sumažėja 5–15 proc., kinta riebalų ir baltymų sudėtis. Šiuolaikinėse melžimo linijose vis dažniau integruojamos įvairios sistemos, „mini laboratorijos“, padedančios nustatyti sergančius gyvulius ir palengvinančios ūkyje dirbančių žmonių naštą. Tai gali būti puiki alternatyva įprastose laboratorijose atliekamiems tyrimams, nes duomenys gaunami iškart, nereikia rūpintis mėginių paėmimu, logistika, sumažėja klaidingų duomenų gavimo rizika dėl netinkamai paimto mėginio ar kitų galėjusių daryti įtaką veiksnių. Tačiau ne visos tokio tipo sistemos yra lengvai pritaikomos daugelyje ūkių. Kai kurios iš jų gali būti įdiegtos tik tam tikrose melžimo linijose, todėl nemaža dalis ūkių negali to pritaikyti savo turimai įrangai, kitoms trūksta tikslumo ir patikimumo.

Galvijų augintojai dėl mastito patiria 43 proc. didesnes išlaidas, nes padidėja SLS, pagaminama mažiau pieno. Apskaičiuota, kad šiai dienai mastito sukeliami nuostoliai gali siekti ~185 Eur/gyv. per metus ir tai yra antra pagal dažnumą karvių brokavimo priežastis.

Pastebėta, kad kai SLS piene yra 100 tūkst./ml, karvių produktyvumas iš vieno tešmens ketvirčio per dieną sumažėja 25 – 35 proc., per visą laktaciją – 10–15 proc. Vidutiniškai per laktaciją iš sergančios karvės negaunama apie 650 kg pieno. Persirgę gyvūnai visą savo likusį gyvenimą duoda mažiau pieno.

Dažniausiai ūkiuose vyrauja subklinikiniai mastitai. Teigiama, kad daugiausia nuostolių pieno ūkiuose, kurie gali sudaryti net 70 proc., patiriama būtent dėl subklinikinių mastitų. Todėl labai svarbu kuo anksčiau nustatyti subklinius mastitus kol ligos eiga dar neperėjo į klinikinę formą. Tai efektyviai galima padaryti tik naudojant šiuolaikines diagnostines priemones.

Somatinių ląstelių skaičiaus nustatymas

Vienas populiariausių tyrimų subklinikinių mastitų diagnostikai – somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) nustatymas piene. Didesnis kaip 200 tūkst./ml SLS – pagrindinis indikatorius, rodantis, kad karvė jau serga mastitu. Ne visuomet šis tyrimas yra praktiškas ir greitas, jam atlikti reikalinga papildoma įranga, reagentai. Daugeliu atvejų rezultatų tikslumą nulemia mėginius ėmusio ir tyrimą atlikusio žmogaus kompetencija. Siunčiant mėginius į laboratoriją, tyrimų rezultatai gaunami tik po kurio laiko, todėl pailgėja laikas iki ligos diagnozavimo ir gydymo paskyrimo, patiriami didesni nuostoliai. Naudojant komercinės paskirties testus tyrimą galima atlikti tiesiogiai ūkyje. Tokie testai yra gana populiarūs, tačiau ne visuomet praktiški, ypač dideliuose ūkiuose, nes turi būti tiriamas kiekvienas gyvūnas individualiai. Tai reikalauja papildomų darbo sąnaudų, o rezultatų tikslumas priklauso nuo darbuotojo kruopštumo ir atidumo. Kai kurie gamintojai sukūrę automatizuotas sistemas somatinių ląstelių nustatymui piene, bet ne visose pieno linijose yra galimybė jas pritaikyti. Tokios sistemos patogios tuo, kad darbuotojams nebereikia rūpintis mėginių ėmimu ir rezultatų vertinimu, sutaupoma nemažai laiko, tačiau reikalinga papildoma priežiūra ir reagentai tyrimų atlikimui.

Dauguma SLS nustatymo tyrimų paremti „Kalifornijos mastito testo“ metodika. Aktyviosios paviršiaus medžiagos suardo piene esančių ląstelių branduolius, išlaisvina DNR, pakinta pieno klampumas. Dažnai naudojamas ir indikatorius, kuris dėl pakitusio pieno pH keičia mišinio spalvą. Komerciniams testams atlikti į specialias lėkšteles su reagentu numelžiama po kelias čiurkšles pieno iš kiekvieno ketvirčio ir atsižvelgiant į pieno konsistencijos bei spalvos pokyčius vertinamas testo rezultatas ir nustatoma ar karvė serga mastitu.

Nediagnozuoti ar negydomi slapti mastitai gali išsivystyti į klinikinį mastitą, kuris pastebimas išoriškai iš tešmens, pieno sekreto pakitimų ir bendros gyvulio organizmo būklės pablogėjimo. Atsižvelgiant į nustatytą ligos sunkumą ir sukėlėją, veterinarijos gydytojas paskiria gydymą. Subklinikinio mastito atveju gali užtekti paprastesnio gydymo, tokių karvių pieną nebūtina atskirti ir utilizuoti. Patiriami mažesni nuostoliai. Klinikinio mastito atveju dažniausiai taikomas gydymas antibiotikais, antiuždegiminiais vaistais, kitais specialiais preparatais preparatais bei jų kombinacijomis. Todėl labai svarbu kuo anksčiau diagnozuoti ligą, nes tai nulemia gydymo pobūdį. Gydymo veiksmingumas užtrūkinimo laikotarpiu kelis kartus veiksmingesnis nei laktacijos metu. Efektyvu gydyti visus tešmens ketvirčius specialiai paruoštais, ilgai veikiančiais, užtrūkusių karvių gydymui skirtais vaistais.

Gydymas antibiotikais privalo būti naudojamas laikantis tam tikrų principų:

• Prieš parenkant gydymą veterinarijos gydytojas turi apžiūrėti gyvulį.
• Prieš paskiriant preparatus gydymui reikia nusistatyti ligos sukėlėją ir tuomet parinkti tinkamą preparatą.
• Antibiotikų pasirinkimas turėtų būti grindžiamas antimikrobinio jautrumo bandymais.
• Negalima nutraukti gydymo anksčiau, pagerėjus būklei, ar vieno gydymo staiga pakeisti kitu.

Iš praktinės pusės neįmanoma visiškai eliminuoti mastitų iš bandos, bet jų pasireiškimą galima sumažinti iki minimumo. Sergančios lėtiniu mastitu karvės yra mastito infekcijos šaltinis visai bandai. Rekomenduojama brokuoti karves:

• Kurių neįmanoma pagydyti.
• Kurių tešmenys stipriai pažeisti.
• Užsikrėtusias praėjusią laktaciją ir nepasveikusias po gydymo užtrūkinimo metu.
• Kurių tešmuo nukaręs, tešmens ketvirčiai kieti ar deformuoti.
• Karves sužalotais spenių galiukais.
• Karves, kurios per laktaciją sirgo klinikiniu mastitu 3 kartus.

Siekiant išvengti mastito ir išlaikyti gerą pieno kokybę, labai svarbi visapusiška profilaktika:

• Nešvarios karvės, guoliavietės, grindys, melžimo aparatai ir aikštelės, netinkama melžėjų rankų higiena sudaro sąlygas patogeninių mikroorganizmų plitimui ir dauginimuisi.
• Tinkama ventiliacija tvartuose leidžia užtikrinti optimalias mikroklimato sąlygas ir užkerta kelią patogeninių mikroorganizmų dauginimuisi.
• Karvių laikymo patalpose reikia vengti skersvėjų. Dėl jų vėsinamas tešmuo, silpnėja apsauginis barjeras ir padidėja mikroorganizmų patekimo galimybė į tešmenį.
• Gardai, vaikščiojimo takai turi būti patogūs, tvarkingi, atitikti gyvulių fiziologinius poreikius, kad būtų kuo mažesnė tikimybė tešmens traumoms.
• Guoliavietės sausos, švarios, periodiškai dezinfekuojamos. Reikia užtikrinti, kad laikymo vietos nebūtų perpildytos ir visi gyvuliai turėtų vietą poilsiui ir ramybei.
• Kokybiškos žaliavos ir visavertė mityba – labai svarbus veiksnys galvijų ligų profilaktikoje.
• Jei ūkyje >5% gyvulių su nešvariais tešmenimis, speniais ir kojomis – blogų aplinkos sąlygų rodiklis.
• Prieš uždedant melžiklius, patariama atkreipti dėmesį į spenius, kurie turi būti sveiki, švarūs ir sausi.
• Dezinfekavimo priemonės prieš ir po melžimo yra veiksmingos kontrolės priemonės prieš ligą sukeliančius patogenus.
• Kai melžiama tinkamai apdorojus spenius, atlikus tešmens masažą, pagreitinamas melžimo procesas ir tešmuo pilnai išmelžiamas.
• Kai kurių tyrėjų duomenimis, užtrūkusių karvių gydymas antibiotikais gali sumažinti infekcijos atsiradimą iki 82 proc.