Pieno riebalų diagnostinė vertė
Pieno riebalų kiekį sąlygoja įvairūs veiksniai, o juos žinant, galima pašalinti priežastis, dėl kurių pieno riebumas mažėja, arba neleisti joms atsirasti. Pieno riebalai yra labai svarbus rodiklis ne tik kokybiniu požiūriu, nes nuo jų kiekio priklauso ir supirkėjų mokama kaina už pieną. Riebalų pokyčio stebėjimas leidžia diagnozuoti tokias ligas kaip acidozė, ketozė ir kt.
Subklinikinės ketozės nustatymas
Pieno riebalų ir baltymų santykiui artėjant prie 1,5 ribos galime įtarti karvių subklinikinę ketozę. Šiuo atveju pokyčiai susiję su energijos deficitu organizme dėl karvių fiziologinės būklės (pvz. po veršiavimosi) ar netinkamai subalansuoto raciono.
Riebalų kiekis nėra pastovus ir melžimo metu. Melžimo pradžioje riebalų kiekis piene būna apie 1 proc., o paskutinėse pieno čiurkšlėse – 8 ar net 12 proc. Todėl pastovus pieno riebalų stebėjimas gali būti svarbus ne tik gyvūno sveikatos būklės vertinime, bet ir tinkamo melžimo proceso atlikimo rodiklis.
| Riebalų ir baltymų santykis įtariant ketozę | |
|---|---|
| >1,4 | Didelė tikimybė, kad karvė serga subklinikine ketoze, didėja klinikinės ketozės rizika |
| 1,3-1,4 | Didėja rizika sirgti subklinikine ketoze |
| 1,2 | Optimalus riebalų ir baltymų santykis |
Poūmės acidozės (angl. SARA) nustatymas
| Riebalų ir baltymų santykis įtariant acidozę | |
|---|---|
| 1,2 | Optimalus riebalų ir baltymų santykis |
| 1,0-1,1 | Didėja rizika sirgti poūme acidoze (SARA) |
| <1,0 | Didelė tikimybė, kad karvė serga poūme didelio prieskrandžio acidoze (SARA), didėja klinikinės acidozės rizika |
Optimalus pieno riebalų ir baltymų santykis melžiamų karvių piene turėtų būti ~1,2. Jam pasiekus <1,0 ribą – galime teigti, kad karvės serga poūme acidoze. Tokiu atveju reikėtų kuo greičiau nustatyti ligą sukėlusią priežastį ir ją pašalinti. Tai gali atsitikti dėl per didelio grūdų kiekio racione ar vieno šėrimo metu pateiktu per dideliu koncentruotų pašarų kiekiu. Per mažas virškinamos ląstelienos kiekis ar per smulkiai susmulkintas pašaras, mikotoksinais užkrėstos pašarinės žaliavos taip pat gali būti vienos iš acidozę sukeliančių priežasčių.
Riebalų nustatymo piene metodai
Labai svarbu žinoti ir stebėti riebalų kitimo tendencijas piene bei santykį su kitomis sudedamosiomis dalimis (pvz., baltymais, laktoze). Šiai dienai riebalai dažniausiai nustatomi siunčiant kontrolinius pieno mėginius į laboratoriją, tačiau vystantis technologijoms atsiranda galimybės pieno linijose integruoti sensorius, kurie nuolat matuotų riebalų kiekį piene.
Röse-Gottlieb metodas
Pamatinis riebalų kiekio piene nustatymo tyrimas. Esmė – riebalų išskyrimas iš tiriamojo pavyzdžio, veikiant jį koncentruota sieros rūgštimi, izoamilo alkoholiu ir išcentrine jėga. Metodas patikimas ir tikslus, tačiau gali būti atliekamas tik laboratorijose, nes reikalinga speciali įranga, reagentai, kvalifikuotas personalas. Taip pat šis tyrimas trunka santykinai ilgai, todėl nėra labai praktiškas naudoti pieno perdirbimo įmonėse ar ūkiuose.
Laboratoriniai spektroskopiniai įrenginiai
Riebalai nustatomi infraraudonaisiais spinduliais analizuojant jų sugerties ir emisijos spektrus. Ši metodika labai populiari visame pasaulyje ir taikoma daugelyje laboratorijų analizuojant pieno sudedamąsias dalis. Dažniausiai tokia įranga būna pritaikyta laboratoriniam naudojimui, yra pakankamai brangi ir reikalauja kvalifikuotų specialistų. Tačiau vystantis technologijoms atsiranda galimybės tokio tipo metodus padaryti praktiškesnius ir pritaikyti naudojimui ne tik laboratorijose, bet ir ūkiuose.
BROLIS HerdLine pieno analizatorius
Integruotas pieno analizatorius BROLIS HerdLine yra tarsi maža laboratorija jūsų pieno ūkyje. Analizatorius tiria kiekvienos karvės pieno sudėtį, kiekvieno melžimo metu. Šis „mini spektroskopas“ montuojamas pieno linijoje esančiose melžimo stotelėse arba melžimo robote bei nenaudoja papildomų reagentų ir nereikalauja specialios priežiūros.
Baltymų, riebalų, laktozės ir elektrinio laidumo analizė leidžia tinkamai įvertini pieninių galvijų sveikatą, produktyvumą ir ekonominį efektyvumą. Melžimo metu surinkti duomenys yra apdorojami realiu laiku ir gali būti matomi naudojant „BROLIS HerdLine“ programą.
Kas turi įtakos pieno riebalams?
Pieno riebalai – viena iš vertingiausių ir labiausiai kintanti pieno sudėtinių dalių. Jie sudaryti iš sočiųjų (~60 proc.) ir nesočiųjų (~40 proc.) riebalų rūgščių. Jų nustatyta daugiau kaip 400, tačiau pagrindinę riebalų dalį (~90 proc.) sudaro 15-20 skirtingų riebalų rūgščių. Sudėtyje taip pat yra vitaminų A, D, E, K.
Riebalų proporcija ir sudėtis gali varijuoti priklausomai nuo metų laiko ir pašarų sudėties. Jie piene įtakojami daugelio veiksnių: genetikos, laktacijos periodo, pašarų kokybės, aplinkos sąlygų, melžimo eigos, gyvūno sveikatos būklės ir kt.
Galvijų veislė
Galvijų veislė turi didžiausią įtaką pieno riebumui. Vienų veislių (pvz. Džersių) karvės gamina riebesnį pieną, kitų (pvz. Holšteinų) – mažesnio riebumo. Didelio produktyvumo karvių pienas dažniausiai būna liesesnis, o šiek tiek mažesnius primilžius duodančių karvių pienas riebesnis. Todėl vykdant selekciją labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į išmelžiamo pieno kiekį, bet ir į jo kokybę. Ne visuomet daugiausiai pieno duodančios karvės yra naudingiausios ekonomiškai.
Šėrimas
Šėrimo įtaka pieno kokybei taip pat labai reikšminga. Ji gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Pirmuoju atveju suvirškinti pašarai pasisavinami kaip pieno gamybos ir energijos šaltinis, antruoju – didžiojo prieskrandžio mikroflora skaldo pašarus į sudėtines dalis ir susidaro pradiniai elementai pieno gamybai.
Nesunku padidinti riebalų kiekį šeriant daug ląstelienos turinčių pašaru, pavyzdžiui, šienu, tačiau tai sumažina bendrą organizmo aprūpinimą energija, sumažėja pieno primilžiai. Didesnis krakmolo kiekis pašaruose padidina riebalų koncentraciją piene, tačiau labai svarbu užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp pašaro baltymų ir angliavandenių. Į racionus papildomai įtraukiami įvairūs pašarų priedai (fermentai, probiotikai ir kt.) galintys padidinti riebalų kiekį piene. Jauna žolė yra vandeninga ir turi mažiau ląstelienos, todėl reikia atkreipti į tai dėmesį jei karvės pavasarį išgenamos į pievas. Staigus pašarų pasikeitimas dažniausiai sutrikdo prieskrandžių veiklą, karvės gali pradėti viduriuoti, sumažėja primilžiai ir pieno sudedamųjų dalių koncentracijos. Prie racionų pasikeitimų karvės turi būti pratinamos palaipsniui, naujas žaliavas įtraukiant nedideliais kiekiais taikant pereinamąjį laikotarpį.
Fiziologinė būklė
Skirtingais laktacijos periodais pieno riebumas taip pat kinta. Daugiausiai riebalų randama krekenose. Didėjant primilžiams pirmuosius 2 mėn. riebalų kiekis įprastai mažėja, o vėliau palaipsniui vėl pradeda didėti.
Kai karvė rujoja, jos pieno kiekis ir riebalai sumažėja. Rujos metu pieno kiekis ir jo sudėtinių dalių pokyčiai priklauso nuo rujos aktyvumo ir pačios karvės savybių.
Karvėms sergant mastitu, ketoze, acidoze ar kitomis ligomis dėl sutrikusio virškinimo pasikeičia riebalų sudėtis, padaugėja nesočiųjų riebalų rūgščių, vystosi lipidozė, blogėja pieno produktų kokybė.
Aplinkos sąlygos
Pieno kiekį, kaip ir riebumą, mažina blogos laikymo sąlygos (triukšmas, grubus elgesys su galvijais ir kt.), bloga melžimo praktika dėl nekvalifikuoto personalo, netvarkingos įrangos ir kt.
